Esu laiminga. Jaučiuosi lyg apsigaubusi spalvota skara, kuri mane pamilo. Man taip gera, kad pagaliau mano akys spindi nuo laimės. Pagaliau aš MYLIU SAVO pasaulį. Ir nesvarbu, kad dažnai klausiu savęs - Kodėl taip greitai mano problemos tapo daug svarbesnės, nei kaip šiandien aprengti savo barbę? Tačiau, kai esu su Tavim, man nesvarbu jokios problemos. Ir viską, ką patiriu su Tavimi, aš kaupiu į save, ir pasilieku kitai dienai, kad turėčiau jėgų kovoti su blogiu. O su juo kovoti pradedu su šypsena. Kiekvieną minutę prisimenu viską, kas būna su Tavimi, ir lyg kvailė išsišiepiu, to net nepajausdama, jei viskas būtų kitaip, aš tą minutę verkčiau. Man dabar taip gera. Ir ne retai, o kiekvieną sekundę, kiekvieną akimirką, leidžiu sau Tave prisiminti ir niekada nebūčiau pagalvojus, kad bus taip gera laukti rytojaus. Man su Tavim laikas bėga beprotiškai greitai. Kaip visada laikas - mano priešas. Kai kenčiu - jis stovi vietoje, kai Dievinu visas akimirkas - jis nuo manęs bėga. Mes auklėjame vienas kitą, ir elgiamės lyg pamišėliai, nekreipdami dėmesio į kitų žvilgsnius, dėl kurių anksčiau norėdavosi sulįst į žemę. Ir Tu kartais net nepastebi, kad padarai tokį žingsnį, dėl kurio aš tampu be galo laiminga!! Ir nors atrodysiu savanaudė, šiuo metu niekam savo gyvenimo neatiduočiau, dėl nieko nepaaukočiau viso šio laiko paleisto kartu.
Dieve, kaip aš jį myliu..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą